- žiruoti
- 2 žirúoti, -úoja, -ãvo tr. RŽ, DŽ, NdŽ; ETŽ nj. 1. DŽ1 laiduoti pasirašiusio asmens vekselį savo parašu: Vekseliai turėjo būt žirúoti Slv. Tu žiruosi vekselius man, aš – tau A.Vien. Ko tu prie to žmogaus kimbi. Juk jis tau vis tiek nežiruos A.Gric. 2. DŽ perduoti vekselį kitam asmeniui: Žiruoti – perleisti tokį [vertybinį] popierių atsirašymo būdu LEXXXV358. \ žiruoti; pažiruoti
Dictionary of the Lithuanian Language.